Misija: Kabulas

1978 m. Afganistano prezidentas Hafizullah Amin buvo nužudytas sovietų remiamo perversmo metu. Kabulo priemiestyje esančius Tadžbeko rūmus šturmavo sovietų specialiosios pajėgos - Alfa, Zenit grupės, taip pat iš musulmonų sudarytas sovietų padalinys, kuris saugojo rūmų perimetrą. Keli šimtai ištikimiausių prezidento apsauginių gynėsi iki galo. Po šturmo neliko nei vieno gyvo, tame tarpe ir prezidento. Gerokai nukentėjo ir sovietų smogikai. Daugelį jų, ypač tų, kurie “valė” rūmų vidų, išnešė ant neštuvų (šturme, teigiama, dalyvavo apie 700 sovietų kariškių).

Nuostabioje vietoje esantys rūmai ir dabar primena savo buvusių vadovų didybę ir nuosmukį… (žr. fotoalbumą).

Teko apsilankyti ir karalių mauzoliejuje esančiame ant vienos iš Kabulo kalvų. Čia, šalia savo tėvo ir žmonos, palaidotas ir paskutinis šalies karalius Mohammad Zahir Shah, kuris sulaukęs 92 metų mirė liepos mėnesį.

Nuo kalvų atsiveria nuostabus vaizdas. Suprantu, kodėl daugelis pabovojusių Afganistane, nori čia grįžti. Ši šalis turi kažką tokio, magnetizuojančio, neapčiuopiamo ir viliojančio.

Khatar na-dara: nėra jokio pavojaus. Mokausi Dari (persų). Po truputį.

Nėra nieko nuostabesnio už indiškus filmus. Nes jie apie meilę ir šokį. Afganistane jie nepaprastai populiarūs, indų TV kanalus galima žiūrėti 24 valandas per parą.

Stebėdamas žmonių santykius čia, Afganistane, žaviuosi jų paprastumu ir kartu nuoširdumu. Jokiu būdu neidealizuoju nei tautos, nei jos požiūrio į vyro ir moters santykius. Tačiau jis kitoks. Pridengtas čadra, smėlio audra ir pagarba moterims, jų paslaptingumui ir gebėjimui dovanoti pasauliui gyvybę, o tuo pačiu ir džiaugsmą, meilę…

Prisiminkite literatūros klasiką, didvyrius. Ar ne dėl moters, jos garbės ar dėmesio, vyrai būdavo (tikiuosi ir yra) pasiruošę  prarasti gyvybę? Manau, kad taip. Ir tai mane žavi. Sakau tai nuoširdžiai ir niekada neketinu šių savo žodžių išsižadėti.

Prieš keletą dienų žiūrėjau TV poklabių laidą “Coffee with Karim”, kur Ashwaria Rai, ryškiausia Bolivudo žvaigždė ir pagrindinė filmo “Guru” herojė, kalbėjo apie savo gyvenimą ir vaidybą. Labai įdomiai, beje. Indų šou ir TV lygis niekuom nenusileidžia Holivudui, nei ekspresija, nei siužetais, nei žvaigždžių ryškumu.

Tikiuosi Valdutė atleis man, kad eksploatuoju nuostabią dainą ir klipą (kurį ji man įrašė) iš minėto filmo.

Jeigu skaitote mano blogą vakare ir jeigu esate romantiškai nusiteikę, check this out: http://www.youtube.com/watch?v=aQ_oCGYxPSk&mode=related&search=

Tere Bina.

A suicide bomb attack on 21 September against a convoy of French troops killed one soldier and injured many Afghans near the blast. The attack was the first inside the heavily barricaded city since August 31, when a suicide car bomb outside a NATO military airport killed an Afghan soldier and wounded several people including five international troops.

The attack in western Kabul blew the windows out of a civilian bus and set at least one vehicle on fire. At least six civilians were in serious condition, and many others had lesser injuries, said Zormai Rasa, the local police chief.

There was no immediate claim of responsibility for the attack. There have been more than 100 suicide attacks in Afghanistan this year, most of them blamed on the Taliban's intensifying insurgency…

Pastaruoju metu šiame kelyje, kur yra įsikūrusi ne viena karinė bazė, sprogimai nėra retenybė. Baisiausia, bet dažniausiai nukenčia ir civiliai. Apie šį incidentą išgirdau per SkyNews. Beje, prieš savaitę ar truputėlį seniau, Afganistane lankėsi Prancūzijos prezidentas…

Vakar valgiau skilandį :) Užsimerkiau ir jaučiausi kaip namie. Dar liko truputį džiovinto kumpio ir juodos duonos. Fantastika! Nors reikia pripažinti, afganų duona (paplotėliai) nepaprastai skani nors ypatingų prieskonių į ją nededama. Ypač kai šviežia ir šilta. Skanu kas paprasta? 

Iki Ramadano Kabule kasdien vykdavo daugybė vestuvių. Ddabar niekas nesituokia, nes šventas mėnuo. Mieste daug tyliau. Prisipažnsiu, mane stebino, kodėl tiek daug vestuvių, kai gyvenimas nėra, švelniai tariant, stabilus. Įsitikinau, kad suveikia žmogiški instinktai. Po karų ar neramumų baby boom'as nėra naujiena.

Zendagi megzara! (Gyvenimas tęsiasi, Afgn. posakis)

Stebiuosi kaip tauta, kuri išgyveno tiek daug karų, neramumų (išgyvena ir dabar) gali būti tokia draugiška. Nors Afganistane esu pakankamai neilgai, sutikau daug šaunių žmonių. Beje, tikrai plataus akiračio, nors ne visi turėjo galimybę studijuoti, juolab užsienyje.

Negalėjau atsistebėti, kai apsipirkęs vietos parduotuvelėse, prekes, galėjau palikti tiesiog prie durų, gatvėje. Eidamas atgal, jas tiesiog pasiimdavau. Niekas jų neimdavo (nors neabejoju, parduotuvės šeiminkas užmesdavo akį ar viskas OK).

Afganai geri prekybininkai. Savo prekes siūlo labai inirtingai, derasi. Idomu, kad kai ieškojau afganiškų nacionalinių rūbų, nemažai jų buvo su etikete “Made in India”. Vietiniai juokėsi, nes anot jų, šios prekės pagamintos Afgansistane, tačiau tokiu būdu, prekeiviai bando apgauti vietos gyventojus. Suprask, Indijoje pagamintos prekės vertinamos labiau…

Tik nieko nepirkite turistams skirtame Kabulo “Chicken street’e”. Blogo tono ženklas :)

Stereotipai - nieko gero. Labanakt

Šiandien važiuodamas mieste patyriau nuotykį. Vietiniai apsauginiai padedantys amerikiečiams sustabdė mūsų automobilį galvodami, kad fotografuoju draudžiamoje zonoje. Greitai prisistatė amerikiečių combatas ir tokiu iki skausmo holivudiniuose filmuose girdėtu tembru pareikalavo: “Please step out of vehicle sir”!

Paprašė parodyti mobilų telefoną ir pamatę, kad jame yra foto aparatas ėmė klausinėti ar aš kalbėjau ar fotografavau. Sužinoję, kad aš diplomatas, truputėlį atlyžo, bet turėjo vykdyti procedūras. Patikrino mano vairuotoją ir auto, mano “camera”. Kai darė apžiūrą ir liepė pakelti rankas, aš paprašiau: “Just please don't shoot me” :) Beveik visi suprato joke'ą…

Peržiūrėję mobilaus foto failus atsiprašė ir paleido. Kai skambinau vairuotojui, perklausiau, ar jo neareštuos už tai, kad kalba su manim mobiliu? :)

Jausmas įdomus kai po nosim mojuoja vamzdžiu. Reikės priprasti.

I want to break free!

Šiandien prasidėjo Ramadanas. Man irgi. Daugiau nei pusę dienos nevalgiau. Labai tikintys musulmonai nevalgo ir negeria nieko iki vakarinės maldos. Visą dieną.

Keletą dienų nerašiau. Daug popierinių darbų, o vakare nekyla rankos popsą rašyti :) Pailsėjote nuo manęs mieli draugai, o aš nuo rašymo.

Rytoj penktadienis, kaip jau rašiau, Afganistane išeiginė. Pamiegosiu ilgiau. Tačiau šeštadienis ir sekmadienis darbo dienos. Nors, kiek žinau, Ramadano laikotarpiu, kai kurios, netgi valstybinės įstaigos dirba tik pusę dienos. Reikia pradėti priprasti prie šešių dienų darbo savaitės ir išeiginės penktadienį.

Praėjusį savaitgalį buvau turguje. Įmetu keletą nuotraukų :) Nusprendžiau nusipirkti citrinų ir kitų vaisių, nes mano vitaminai vis dar bagaže, kurį atgauti lieka vis mažiau vilčių.

Nors dar neatstatytas, Kabulas, gražus miestas. Įspūdingai atrodo kai saulė leidžiasi tarp kalnų, o stogai nusidažo raudonais atspalviais. Per miestą teka upė. Žiemą. Nes vasarą jos vaga visiškai išdžiuvusi. Vyresni žmonės prisimena, kad prieš 20 metų, ir vasarą būdavo vandens. Ir kaip gali netikėti globaliniu atšilimu…

Gaila kad nematau krepšinio. Vietinis palydovas rodo 24/7 kriketą ir tenisą. Žiauru. Gerai, kad bent jau HBO transliuoja, tai galima nusivylusias namų šeimininkes pažiūrėti ar Seinfeld’ą, Friends.

Sporto salėje atsibodo klausyti visokių indiškų nesamonių, tai įsirašiau Deep Dish’ų ir šiaip truputį progresyvo. Indai ir vietiniai neatlaikė - išėjo medituoti kur ramiau :)

Pasiilgau geros sriubos, juodos duonos. Teisybė, kad paprastus ir svarbius dalykus pradedi vertinti kai jų netenki.

Dabar groja: Marso kanjonai

Jau pripratau prie žmonių su automatais. Jie čia visur, prie kiekvienos įstaigos, tarptautinės orgnizacijos,  viešbučių ar rimtesnių verslo įmonių. Kartais gamyklą sunku atskirti nuo kareivinių: spygliuotos vielos, postai…

Šiandien dirbau su dokumentais. Ryte vykau susitikti su afganų pareigūnais, bet pas juos rytoj išeiginė, tad dieną prieš jie dirba sutrumpintai t.y. iki pietų. Bet jeigu reikia, matyt anksčiau “nusiima”… Taigi nieko neradau. Šeštadieniais jie dirba. Todėl, spėju, teks ir man.

Vilniuje tobulas eismas. Ar teko kada važiuoti žiedu, kai eismas juo vyksta į abi puses. Smagu! Svarbiasia taisyklė: kam negaila automobilio - tas pirmas. Smagu žiūrėti, kai vienas ar du automobiliukai bando prasigauti vienpusio eismo gatve prieš visą srautą. Viskas sustoja mažiausiai pusvalandžiui.

Anot vietinės žiniasklaidos, Kabule eismas, prieš karą, buvo planuojams ir kuriamas 35-40 tūkst. automobilių. Šiandien jų Kabule 160 tūkst. ir vis daugėja. Beje, gyventojų apie 4 mln. ir daugėja, nes provincijose klesti bedarbystė.

Blogiau nebus, o geriau gali gautis netyčia.

Broliai šaunuoliai viskas normaliai,

Be abejonės mes vokiečius padarėm,

Novickis pastypčios, gal dar patrypčios ir Okulaja,

Kaukėnas ir Jaska užtraukė bavarus!!!

Respect mūsiškiams, nors galėjau sekti tik per on line interneta, bet visa širdimi su Lietuviais. Šiandien KIA (Kabul International Airport) nusipirkau šortus, tai nuėjau į viešbučio štanginę (jeigu ją taip galima pavadinti). SPORTO DIENA!!! Turėjau keletą susitikimų Kabule, tai dulkių bevažinėdamas prisiuosčiau daugiau negu per visą gyvenimą Lietuvoje :) Dehidratacija irgi įspūdinga, nors tik 28 šilumos.

Vakarienei suvalgiau sriubos. Buvo parašyta, kad pomidorų, bet spalva kaip morkų :) Žiūrėsiu kaip baigsis…

Bagažo, kaip galite spėti, neradau :)

Vanduo - gerai.

Nors buvau įsitikinęs, kad vietšbutyje laukia nuobodi pirmoji naktis… teko nusivilti :) Apie 12, po beldimo i duris, per akutę išvydau vienišą panelę. Kadangi buvo viena, tai džentelmeniškai atidariau duris norėdamas pasiteirauti kas nutiko. Ji pasisveikino puikia anglų kalba ir užtikrintai įžengė į mano kambarį, pasidėjo savo rankinę ant kėdės ir atsisėdo ant lovos :) Pagalvojau, kad iš reception, bet ji paklausė “how are you”?

Dar po kelių akimirkų, iš mano nustebusio veido, ji, matyt, suprato, kad kažkas čia ne taip. Pasakė “I think it’s a wrong room” ir išėjo, palinkėjusi labos nakties :) Daili buvo mergina, vietinė arba indų kilmės.

Pietaudamas sutikau Vladimirą iš Tadžikistano. Jis dirba afganų avialinijose. Su nostalgija prisimena sovietų laikus, kai visi buvome viena šalis… Labai įdomus žmogus, su teisingu požiūriu į savo šalies Prezidento neribotą perrinkimą. Beje, neseniai skraidino delegaciją į tilto jungiančio Afganistaną ir Tadžikistaną atidarymą, kuriame dalyvavo abiejų šalių prezidentai. Aš ten irgi lankiausi per praėjusius Tadžikistano vadovo rinkimus. Pabodo jam Afganistanas, sakė paskraidys dar tris mėnesius ir važiuos namo.

Moterys - gėlės!

m.

Pirmiausia, ačiū Rio už gražią pradžią. Žinote, kad aš IT vartotojas, tad kurti visokius blog'us man kančia. O rašyti į juos, tikiuosi, priešingai - malonumas.

Taigi, kelionė beveik be nuotykių. Neskaitant prarasto bagažo (kaip tik parašęs eisiu ieškoti dantų šepetelio), kurį, tikiuosi atgauti :) nesvarbu kada :) kad tik atgauti!

Sutikau ne viena smagų žmogų kelionėje, pradedant pabėgėliu emigrantu afganu iš Šveicarijos, kuris vyko lankyti giminių (po 8 metų pertraukos), baigiant šaunuoliu Polskie radio žurnalistu lenku Wojciech'u, kuris ne tik davė savo mobilų paskambinti mane pasitinkantiem kolegoms, nes, kaip paiškėjo, taksofonų Kabule nėra, bet ir padėjo išsireikalauti už bagažą atsakingo pareigūno mobilų numerį KIA'joje (Kabul International Airport)…

Žodžiu, visai smagi kelionė, tik kad dabar turiu vienus marškinius, kelnes, batus, dvejas kojines, kremo ir vitaminu regėjimui stiprinti… :) Dar, Dubajuje nusipirkau šlepetes Adidas, trys paloskės, ir cigarilių Al Capone, kurios, kaip paaiškėjo be filtro :( Tai ir visas mano turtas.

Nuotraukų dar neturiu, bet tikiuosi greitai galesiu įmesti, tad nesivarginsiu atpasakoti, kaip atrodo Kabulas, kuriame zuja velniai žino kiek skirtingas uniformas dėvinčių ginkluotų žmonių…

Šiandien pirmą kartą valgiau Afganistane. Viešbutyje. Jeigu, kurį laiką dingsiu iš eterio, tai nenustebkite, nes skrandžio dezinfekcinės priemonės liko lagamine :)

Dieną 25-27, naktį 16 šilumos. Laikas: +1.30 val.

Peace